VLADZĖ ARCIŠAUSKIENĖ,

ŠILALĖS RAJONO PAJŪRIO VIDURINĖS MOKYKLOS CHEMIJOS MOKYTOJA,

GRUPINIO DARBO METODAS IR KRAŠTOTYRINIS DARBAS DĖSTANT TEMAS „METALAI APLINK MUS”

Kiekvienas sodžius ar miestelis savo įvykiais, žmonių darbais ir žygiais turtina šalies istoriją. Tauta pažįsta save per istoriją, kuri atspindi visuomenės raidą ir tautos gyvastį. Sąlytis su krašto praeitimi stiprina dvasinę pusiausvyrą, ypač mokiniams, išryškina ateities perspektyvas, kas itin aktualu šiomis dienomis.

Todėl dėstant skyrių „Metalai aplink mus” 9 klasėje, kartu su mokiniais nusprendėme pasidomėti, kokie metalai ir jų lydiniai buvo paplitę senovės šilališkių papuošaluose, kaip jie atrodė, kaip išsilaikė iki mūsų dienų, iš kur jos gabeno. Ugdytiniai, panaudoję turimas žinias ir technologijas, įsigilinę į istoriką , dailę, padarė teisingą sprendimą, kad lietuvių papuošalai yra pagrindinė kostiumo išraiška, leidžiama tinkamai įvertinti senovės lietuvių kultūros palikimą, naudoja medžiagas, technologijas, grynus metalus. Labai svarbu ir įdomu ugdytiniams buvo pamatyti, kaip tie papuošalai atrodo šiandien. Sužinota, kad pirmiausia imta importuoti žaliavą iš kurios buvo gaminami papuošalai. Vėliau atsirado svarbi papuošalų gamybos technologija – litavimas, padaręs perversmą papuošalų gamyboje. Papuošalai buvo gaminami iš žalvario (vario ir cinko lydinys), alavo, sidabro. Apžiūrėdami papuošalus, ugdytiniai galėjo susipažinti su ypatingais meistrų sugebėjimais, naujovių taikymu, bendruomenės tradicijomis, meniškumo pojūčiu, atlikimo technika. Ugdytiniai sužinojo, kad daugiausia vyravo žalvariniai smeigtukai, apyrankės, antkaklės. Didžiuma tokių papuošalų rasta ir Šilalės apylinkėse. 14-16 a. nacionalinis kostiumas buvo tarsi tiltas, priartinantis mus prie senovės. Nustatyta, kad labai įvairuoja spalvotųjų metalų deriniai, sudėtingi ornamentai, plačiau pritaikomos tos pačios puošybinės detalės. Papuošalus mes apžiūrėjome nuvykę į Šilalės krašto muziejų. Ugdytiniai nagrinėjo, kaip atrodo metalai, jų lydiniai, iš kurių atlikti papuošalai, darė išvadas apie metalus – jų lydinius, meistrų meninius sugebėjimus. Ugdytiniai nusprendė, kad ryškiausias ir puošniausias moterų kostiumo papuošalas – kryžinių smeigtukų pora, sujungta grandinėlių eilutėmis, įdabintomis pusmėnulio formos kabučiais. Smeigtukų galvutės padengtos sidabro plokštelėmis. Kostiumą taip pat ryškindavo ištisai žalvariu puošta kepurėlė, kuri būdinga tik žemaitėms. Įvairūs kabučiai iš žalvarinių skardelių – ypač mėgtas puošimo elementas. Šilalės rajono moters kostiumą papildė kaklo ir rankų papuošalai ypatingai įsijinės antkaklės ir apyrankės.

Galvos papuošalams būdingos kepurėlės padarytos iš žalvarinių grandinėlių, suvestų į eilutes, o pastarųjų skaičius priklauso nuo to, ar galvos danga buvusi pusrutulio ar kūgio formos. Šilališkės žalvariu mėgo puošti ir kitas drabužių ansamblio dalis, tarp jų ir prijuostes, pagal Žąsino senkapyje rastas liekanas – metalu buvo puošta tik apatinė prijuostės dalis, jos kraštai.

Ugdytiniai dirbo grupelėmis. Jie patys pasiskirstė, kokius papuošalus pieš, fotografuos, aprašys. Darbe iš karto dalyvavo per 30 ugdytinių ir visiems buvo įdomu, kiekvienas turėjo kuo užsiimti.

Išnagrinėjus šilališkių moterų papuošalus, ugdytiniai pasigedo dirbinių iš aukso. Šia tema buvo atliktas projektinis darbelis „Auksakalystė”. Sužinota, kad 14-18 a. Lietuvoje iš aukso buvo gaminami liturginiai indai. Darbe išnagrinėtas visos auksakalystės meninės kryptys. Aprašyti ir senieji auksavimo būdai, kai ploniausius lakštus prilipindavo prie medžio, vario, o vėliau ir prie geležies. Net ant nuolat naudojamų daiktų tokia danga išlikdavo 50 metų. Auksuodavę ir kitaip: dirbinį ištepdavę klijais ir apibarstydavę aukso milteliais. Papuošalams naudojami jo lydiniai su sidabru, variu, platina, paladžiu. Ugdytiniai sužinojo, kad sidabras auksui suteikia gelsvą atspalvį, varis raudoną, platina – balsvą. Auksą sulydžius su 23,2% nikelio ir 6,0% cinko, gaunamas 583 prabos baltasis auksas. Dantų technikoje naudojami Au-Cu arba Au-Ag lydiniai.

Iš junginių plačiau nagrinėtas AuCl₃ , naudojamas geros kokybės raudonajam stiliui gauti. Berniukai domėjosi, ar auksas naudojamas medicinoje. 14 a. Vokiečių gydytojas ir filosofas Paracelsas bandė kai kurias ligas, tarp jų ir sifilį, gydyti aukso izotopų preparatais. Radioaktyviųjų aukso izotopų koloidinėmis dalelėmis gydomi piktybiniai navikai. Prieita prie išvados, kad auksas nėra gyvybiškai svarbus elementas. Jo vaidmuo gyviems organizmams labai menkas.

Ugdytinių susidomėjimas praeitimi, radiniais didžiulis. Nusprendėme aplankyti legendomis apipintas vietoves, ir tarp jų turtingiausią Lietuvoje – Žvilių kapinyną. Sudarėme kraštotyrinį gamtosauginį taką. Jį pavadinome – Vaičių piliakalnis – Biržų lauko piliakalnis – Žvilių kapinynas.

Nuvykome į Biržų lauką, iš kur patraukėme į Alkos pievą ir Biržų lauko piliakalnį. Piliakalnis apžėlęs krūmais, jo pties grožio užfiksuoti nepavyko. Gamtos grožis ir didybė paliko ypatingą įspūdį. Apie piliakalnį labai gausu padavimų. Sukrovę į krūvas išvirtusius ir išdžiūvusius medžius, pasukome Vaičių piliakalnio link.

Vaičių kaimo piliakalnis – vadinamas Švedkalniu, naudotas gynybai. Iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia Akmenos slėnio daubos. Šlaitai statūs, apie 20 m. aukščio, ir ošiantys medžiai primena mūsų protėvių galybę ir narsą. Į pietvakarius nuo piliakalnio viršaus išlikusi akmeninė kulgrinda. Šiuo metu piliakalnis saugomas valstybės, uždrausta ūkinė veikla, tačiau kulgrinda mėgsta pasivažinėti įspūdžių ištroškę jaunuoliai.

Iš Vaičių piliakalnio pasukome link Šilalės ir aplankėme vieną turtingiausių archeologiniais radiniais Šilalės rajone ir Lietuvoje, Žvilių kapinyną. Tiek archeologus, tiek ugdytinius sudomino akmenų vainikai, sukauti ant žemės aplink kapų duobes. Tai lyg savotiški antkapiai. Tai buvo nauja ir svarbu mokslui ir mums visiems.

Su šiuo darbu dalyvavome rajoninėje gamtos apsaugos baigiamojoje šventėje „Švari gamta”. Taip pat paruošėme rūbų kolekciją „Švara ir elegancija”.

Grupinio darbo metodus ir kraštotyrinis darbas yra efektyvus, įdomus, ekspedicijose gali dalyvauti iki 25 ugdytinių.

Ugdytiniai įgijo daug naujų žinių, chemiko darbo įgūdžių, atskleidė savo gebėjimus ir polinkius. Sąlytis su krašto praeitimi stiprina meilę gimtajam kraštui, moko saugoti gamtą, jos unikalumą, susipažįstama su senovės protėvių gyvenimu, kultūra, tikyba jųjų darbais ir rūpesčiais – visa tai stiprina patriotinius jausmus.

Be to. įgijo biologijos, geografijos, istorijos, technologijos, informacinių technologijų, medienos žinių. ugdytiniai mokėsi bendravimo meno tarpusavyje ir su skirtingo amžiaus žmonėmis.

Visa tai ugdytinių mokymąsi veikiantis faktorius,skatina pažinimo poreikį. Šis poreikis skatina ugdytinių mokymosi motyvaciją ir domėjimąsi chemija.