Darbotvarkė 21

Ištraukos

1. Įvadas

1.1. Žmonija pasiekė lemiamą savo istorijos momentą. Mes nuolat susiduriame su tautų nesutarimais, skurdu, badu, ligomis ir neraštingumu, blogėja ekologinių sistemų, nuo kurių priklauso ir mūsų gerovė, būklė. Aplinkos apsaugos ir plėtros interesų derinimas, tam skiriant daugiau dėmesio, užtikrins svarbiausiųjų reikmių tenkinimą, visų žmonių gyvenimo kokybės gerinimą, efektyvesnę ekologinių sistemų apsaugą ir tvarkymą,saugesnę, turtingesnę ateitį. Nė viena tauta negali tai pasiekti atskirai – tai galime mes visi drauge, bendradarbiaudami ir siekdami subalansuotosios plėtros.

1.3. „Darbotvarkė 21“ orientuota spręsti dabarties problemas, taip pat pasirengti ateinančio amžiaus iššūkiams. . Tai visuotinis sutarimas ir aukščiausiojo lygio politiniai įsipareigojimai bendradarbiauti aplinkos apsaugos ir plėtros srityje. Sėkmingas „Darbotvarkės 21“ įgyvendinimas – pirmoji, svarbiausioji vyriausybių priedermė. Tai lems nacionalinės strategijos, planai, politika ir procesai. Tarptautinis bendradarbiavimas turi paremti ir papildyti valstybių pastangas. Čia Jungtinių Tautų organizacija atlieka esminį vaidmenį, kviesdama prisidėti ir kitas tarptautines, regionines ir subregionines organizacijes. Taip pat reikėtų skatinti kuo platesnį visuomenės dalyvavimą, įtraukti nevyriausybines organizacijas bei kitas grupes.

1 . SOCIALINIAI IR EKONOMINIAI ASPEKTAI

3. Skurdo įveikimas

3.2 . (…) Plėtros politika, daugiausia dėmesio skiriama prekių gamybai didinti, ignoruojant gamybai reikalingų išteklių racionalų vartojimą, anksčiau ar vėliau

gali lemti gamybos pajėgumo mažėjimą ir žmonių skurdą. Konkreti skurdo įveikimo strategija yra viena iš pagrindinių subalansuotosios plėtros sąlygų.

3.4. Suteikiant žmonėms galimybių pasiekti subalansuotos gyvensenos, reikia integralaus požiūrio strategijų, nukreiptų spęsti plėtros, subalansuoto išteklių tvarkymo ir skurdo mažinimo problemas vienu metu. Šios programos siekiai :

a) nedelsiant suteikti visiems asmenims galimybių užsidirbti lėšų pragyvenimui;

b) įgyvendinti politiką ir strategijas, užtikrinančias būtiną finansavimą ir sutelktas į integruotos visuomenės raidos strategijas, tarp jų – pajamų užtikrinimą, vietinę išteklių kontrolę, institucijų stiprinimą ir galių kūrimą bei nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių aktyvesnį dalyvavimą;

c) skurdą patiriantiems regionams numatyti integruotas strategijas ir programas, sutelktas į racionalų ir subalansuotą aplinkosaugos vadybą, išteklių kaupimą, skurdo mažinimą ir panaikinimą, žmonių užimtumo ir jų pajamų didinimą;

d) nacionaliniuose plėtros planuose ir biudžetuose svarbią vietą skirti investicijoms į žmogiškuosius išteklius – numatyti specialias strategijas ir programas kaimo vietovėms, miesto varguomenei, moterims ir vaikams.

4. Vartojimo būdų keitimas

4.5. Reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į gamtos išteklių poreikius, kylančius dėl neracionalaus vartojimo, ir į efektyvų išteklių vartojimą juos tausojant ir mažinant taršą. Nors kai kuriose pasaulio valstybėse vartojama labai daug, didesnės žmonijos dalies svarbiausios reikmės lieka nepatenkintos. Pernelyg dideli turtingųjų poreikiai ir netinkamas gyvenimo būdas daro didžiulę žalą aplinkai. Tuo pat metu neturtingieji negali patenkinti maisto, būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo reikmių. Vartojimo būdams keisti reikia kompleksiškos strategijos atsižvelgiant į vartotojų poreikius, neturtingųjų žmonių svarbiausiųjų reikmių patenkinimą, ribotų išteklių vartojimą ir nuostolių mažinimą gamyboje.

4.7. Siūloma siekti šių tikslų:

(a) skatinti vartojimo ir gamybos būdus, sumažinančius aplinkai daromą žalą ir užtikrinančius žmonijos svarbiausiųjų reikmių tenkinimą;

(b) plėtoti supratimą apie vartojimo reikšmę ir racionalaus vartojimo būdus.

4.11. Reikėtų diskutuoti apie dabartinę ekonomikos plėtros koncepciją, naują turto ir gerovės sąvokų sampratą – tai užtikrintų gyvenimo lygio kilimą keičiant gyvenimo būdą, mažiau priklausytų nuo ribotų Žemės išteklių ir derėtų su Žemės galimybėmis. Tai turėtų atsispindėti naujose nacionalinėse ekonominio vertinimo sistemose bei kituose subalansuotosios plėtros rodikliuose.

4.18. Energijos ir žaliavų kiekio ribojimas prekių gamyboje, paslaugų srityje gali mažinti poveikį aplinkai bei padidinti ekonomikos,pramonės efektyvumą ir konkurencijos galimybes.Vyriausybės, bendradarbiaudamos su pramonės atstovais, turėtų sutelkti pastangas ekonomiškai efektyviai ir ekologiškai naudoti išteklius ir energiją:

(a) skatinti esamų ekologiškų technologijų platinimą;

(b) remti ekologiškų technologijų mokslinius tyrimus ir plėtrą;

(c) padėti besivystančioms šalims efektyviai naudoti šias technologijas, plėtoti jų konkrečioms sąlygoms tinkamas technologijas;

(d) skatinti ekologiškų ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą;

(e) skatinti ekologišką ir racionalų atsinaujinančiųjų gamtos išteklių naudojimą.

4.19. Visuomenė turėtų efektyviai spręsti problemas, kurias lemia atliekų kiekio didėjimas.Vyriausybės, bendradarbiaudamos su pramonės atstovais ir visuomene, turėtų stengtis mažinti atliekų ir nereikalingų produktų kiekį šiais būdais:

(a) skatinant daugkartinį jų panaudojimą pramonėje ir buityje;

(b) mažinant nebūtino produktų įpakavimą;

4.22. Reikėtų ugdyti informuotus vartotojus, padėti asmenims bei šeimoms pagrįstai daryti ekologiškus sprendimus:

(a) teikti informaciją apie vartojimo būdo ir elgesio pasekmes, ugdyti poreikį ekologiškiems produktams poreikį ir skatinti jų vartojimą;

(b) supažindinti vartotojus su produktų poveikiu sveikatai ir aplinkai, naudoti vartojimą reglamentuojančius įstatymus ir ekologinius ženklus;

(c) skatinti specialias vartotojams skirtas programas, pavyzdžiui, pakartotinio panaudojimo, užstato–atlyginimo sistemas.

5. Demografiniai pokyčiai ir pusiausvyra

5.2. Demografinės tendencijos bei veiksniai ir subalansuotoji plėtra yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą.

5.3. Pasaulio gyventojų skaičiaus ir gamybos augimas drauge su nesubalansuoto vartojimo modeliais vis labiau pakerta mūsų planetos gyvybės galias. Šie glaudžiai susiję procesai daro įtaką žemės, vandens, oro, energijos ir kitų išteklių vartojimui.

5.5. Reikėtų kuo greičiau įgyvendinti šiuos siekius:

analizuojant pasaulio aplinkos ir plėtros problemas skirti ženklų dėmesį demografinėms tendencijoms bei veiksniams;
išsiaiškinti demografinių pokyčių, technologijų, kultūros, gamtos išteklių ir ekologinių sistemų sąveiką;
įvertinti žmogaus pažeidžiamumą ekologiškai pažeidžiamose vietovėse ir gyventojų susitelkimo centruose, nustatyti visų lygių veiklos prioritetus, atsižvelgus į bendruomenės reikmes.

6. Sveikatos apsauga ir jos gerinimas

6.3. Sveikatą lemia galimybės sėkmingai valdyti ir derinti fizinę, dvasinę, biologinę ir ekonominę–socialinę aplinką. Išmintinga plėtra neįmanoma be sveikos žmonijos; daugeliu atvejų plėtra vis dar daro įtaką aplinkai, o tai sukelia ar pagilina daugelį sveikatos problemų. Nepalankus poveikis daugelio žmonių sveikatai negali būti sumažintas tik ekonomikos plėtros dėka. Sveikata negali pati savaime užtikrinti svarbiausiųjų žmonių reikmių ir tikslų, bet prisideda prie juos lemiančios ekonominės, socialinės ir dvasinės plėtros.Sveikatą taip pat lemia sveika aplinka, –patikimas vandentiekis ir sanitarinės sąlygos, sveikas maistas ir tinkama mityba.Ypatingą dėmesį reikėtų nukreipti į maistą, siekiant išvengti maisto užteršimo; esminė ir subalansuota vandens vartojimo politika turėtų užtikrinti patikimo geriamojo vandens tiekimą ir sanitarines sąlygas, o tai padėtų išvengti mikrobiologinės ir cheminės taršos; remti sveikatingumo mokymą, užtikrinti skiepijimą ir būtiniausius vaistus. Šiai veiklai plėtoti talkina švietimas ir atitinkamos tarnybos, padedančios atsakingai planuoti šeimą pagal kultūros, religijos ir socialinius aspektus, nepažeidžiant laisvos valios, orumo ir asmens vertybių, atsižvelgiant į etikos ir kultūros aspektus.

7. Subalansuotosios gyvenviečių plėtros skatinimas

7.18. Siekiant sumažinti besivystančių valstybių didelių miestų poveikį, plėtros politikoje ir planuose turi būti teikiama pirmenybė vidutinio dydžio miestams, o bedarbiams gali būti sukuriama darbo vietų kaimo vietovėje, taip remiant žemės ūkį. Kita vertus, išmintingas miestų tvarkymas yra svarbus siekiant užtikrinti, kad miestų plėtimasis žemės ūkio ar saugomų teritorijų sąskaita nesukeltų išteklių mažėjimo dar didesnėje teritorijoje.

7.41. Visos valstybės turi laikytis principų, užtikrinančių aplinkosauginę infrastruktūrą:

(a) orientuotis į politiką, kuri kuo labiau mažintų ar pašalintų žalą aplinkai;

(b) laiduoti, kad priimant svarbius sprendimus, būtų vertinamas poveikis aplinkai ir skaičiuojama ekologinių pasekmių kaina;

(d) remti politiką, nukreiptą padengti tikrąsias infrastruktūros tarnybų išlaidas, taip pat atrasti tinkamų būdų (tarp jų – pašalpas) teikti visiems gyventojams;svarbiausias paslaugas;

(e) ieškoti bendrų sprendimų, kai ekologinės problemos paveikia keletą vietovių.

2. Plėtros išteklių tausojimas ir tvarkymas

Atmosferos apsauga

9.9. Energija yra būtina ekonomikai ir visuomenei plėtoti bei gyvenimo kokybei gerinti. Didelė energijos dalis pasaulyje šiuo metu yra gaminama ir vartojama tokiais būdais, kurie bus nepriimtini, jeigu technologijos nepasikeis, o energijos suvartojimas pastebimai išaugs. Būtinybė kontroliuoti šiltnamio ir kitų dujų bei medžiagų išskyrimą į atmosferą turėtų būti grindžiama efektyvia energijos gamyba, perdavimu, paskirstymu ir vartojimu bei augančiu pasitikėjimu ekologiška energetika, ypač naujais ir atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais.

9.12. Vyriausybės, bendradarbiaudamos su atitinkamomis Jungtinių Tautų organizacijos struktūromis, vyriausybinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi, privalėtų:

(f) peržiūrėti esamas įvairių rūšių energijos atsargas ir nustatyti, kaip ekologiškai švarios energetikos (ypač naujų bei atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo) indėlis galėtų būti padidintas ekonomiškai efektyviu būdu, atsižvelgus į valstybių socialines, fizines, ekonomines ir politines ypatybes, ištiriant bei įgyvendinant būtinas priemones, siekiant įveikti ekologiškos energetikos plėtros ir naudojimo kliūtis.

9.15. Vyriausybės, bendradarbiaudamos su atitinkamomis Jungtinių Tautų organizacijos struktūromis, vyriausybinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi, privalėtų:

(a) plėtoti ir skatinti ekonomiškai efektyvias, našesnes, mažiau teršiančias ir patikimesnes transporto sistemas, ypač jungiančias miestą ir kaimą, taip pat ekologiškai suprojektuotą kelių tinklą, derinant socialinius, ekonominius ir vystymo prioritetus, ypač besivystančiose šalyse.

11. Miškų išsaugojimas

11.11. Dabartinė būklė skatina neatidėliojant nuosekliai saugoti ir atkurti miškų išteklius. Tinkamas teritorijų apželdinimas yra efektyvus būdas informuoti ir įtraukti visuomenę į miško išteklių tausojimą bei tvarkymą. Taip pat reikia aptarti žemės naudojimo,valdymo būdus bei vietos reikmes, įvardyti ir patikslinti apželdinimo veiklos specifinius tikslus.

11.21. Siūloma siekti šių tikslų:

(a) pripažinti socialinę, ekonominę ir ekologinę medienos, miško ir miško žemės vertę, tarp jų – miškų trūkumo pasekmes; remti nacionalines ekonominio vertinimo metodikas, kuriose būtų atsižvelgiama į socialinę, ekonominę ir ekologinę medienos, miško ir miško žemės vertę; užtikrinti atkuriamąjį tvarkymą ir atitinkamą žemės naudojimą, atsižvelgiant į aplinkosaugos ir plėtros poreikius;

(d) gerinti visapusišką miško teritorijų naudojimą ir didinti jų ekonominę reikšmę, tvarkant ir planuojant miškininkystę atsižvelgti į ekologinį turizmą.

14. Subalansuotoji žemės ūkio ir kaimo plėtra

14.2. Tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių nacionalinėse ir tarptautinėse žemės ūkio, aplinkosaugos ir makroekonomikos strategijose reikėtų padaryti esminių pataisų – jomis sukurti palankias sąlygas subalansuotajai žemės ūkio ir kaimo plėtrai (SARD). Svarbiausias SARD siekis – subalansuotais būdais didinti maisto gamybą ir jo saugumą. Tai įgyvendinant reikėtų plėtoti švietimą, ekonominių svertus ir kurti tinkamas naujas technologijas užtikrinti mitybos reikalavimus atitinkančių maisto produktų stabilų tiekimą rinkai ir jų prieinamumą socialiai remtiniems gyventojams; užtikrinti žmonių užimtumą ir pajamas skurdui mažinti; tvarkyti gamtos išteklius ir saugoti aplinką.

14.3. Siekiant aprūpinti vis didėjantį gyventojų skaičių, pirmenybė turėtų būti teikiama derlingesnių žemių potencialui išsaugoti ir didinti. Būtina išsaugoti ir atkurti gamtos išteklius mažesnio potencialo žemėse, siekiant išlaikyti gyventojų skaičiaus ir žemdirbystei tinkamos teritorijos pusiausvyrą.

15. Biologinės įvairovės išsaugojimas

15.2. Svarbiausios planetos gėrybės ir paslaugos priklauso nuo genų, rūšių, populiacijų,ekologinių sistemų įvairovės ir jos kitimo mūsų planetoje. Biologiniai ištekliai mus maitina bei rengia, suteikia pastogę, vaistų ir dvasios peną. Natūraliose miškų, savanų, ganyklų, kalnų, dykumų, tundrų, upių, ežerų ir jūrų ekologinėse sistemose yra didžioji Žemės gamtos įvairovės dalis. Dirbamieji laukai ir sodai yra taip pat labai reikšmingi biologinei įvairovei išsaugoti; genų fondai, botanikos sodai, zoologijos sodai ir kitos gyvųjų organizmų saugyklos daro nedidelę, bet svarbią įtaką. Dabartinis gamtos įvairovės mažėjimas didžiąja dalimi yra žmogaus veiklos rezultatas ir kelia rimtą grėsmę žmonijos raidai.

15.5. Vyriausybės pagal savo nacionalinę politiką ir praktiką, bendradarbiaudamos su atitinkamomis Jungtinių Tautų struktūromis, tarptautinėmis organizacijomis, palaikomos vietos žmonių bei jų bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų bei kitų grupių, tarp jų –verslininkų ir mokslininkų, derindamos su tarptautinės teisės reikalavimais, turėtų:

(a) sukurti naujas ar išplėtoti esamas strategijas, planus ar veiklos programas išsaugoti biologinei įvairovei ir atkurti biologinius išteklius, atkreipiant dėmesį į švietimo ir kvalifikacijos tobulinimo reikmes;

(h) skatinti pažeistų ekosistemų atkūrimą ir nykstančių rūšių sugrąžinimą;

(i) sukurti strategijas, skatinančias išsaugoti biologinę įvairovę ir racionaliai naudoti biologinius ir genetinius išteklius privačiose valdose.

16. Išmintingas aplinkos apsaugos požiūriu biotechnologijų naudojimas

16.1. (…) Naujos žinios skatina sparčiai plėtoti biotechnologijas – metodus,leidžiančius pakeisti augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų genetinį kodą (DNR), kurti naudingus produktus ir technologijas. Negalima tikėtis, kad biotechnologijos savaime išspręs esmines aplinkos ir plėtros problemas. Tačiau jų indėlis gali būti svarus, pavyzdžiui, gerinant sveikatos apsaugą, ekologinės žemdirbystės priemonėmis didinant maisto saugumą, tobulinant geriamojo vandens tiekimą, žaliavų perdirbimą pramonei, kuriant subalansuotus apželdinimo ir miškų atkūrimo bei pavojingų atliekų neutralizavimo metodus. (…) Žemiau išvardytų priemonių tikslas – inicijuoti tarptautinius susitarimus, užtikrinančius aplinkos požiūriu tinkamą biotechnologijų naudojimą, visuomenės lūkesčių išsipildymą ir pasitikėjimą, skatinti išmintingą biotechnologijų panaudojimą,sukurti atininkamus svertus šiems siekiams įgyvendinti, ypač besivystančiose valstybėse. Veiklos sritys:

(a) maisto, pašarų ir atsinaujinančiųjų žaliavų gamyba;

(b) žmonių sveikatos stiprinimas;

(d) saugumo didinimas ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonių plėtotė;

(e) aplinkos apsaugos požiūriu išmintingo biotechnologijos naudojimo priemonių įdiegimas.

17. Vandenynų, jūrų, taip pat uždarųjų ir pusiau uždarųjų, bei pakrančių ir jų gyvųjų išteklių apsauga, racionalus naudojimas ir plėtra

17.18. Jūrų būklės blogėjimą sukelia daugybė priežasčių. 70 proc. jūrų teršalų atkeliauja iš sausumos, jūrų transportas ir atliekų laidojimas jūroje prideda po 10 proc. Didžiausią grėsmę jūroms, priklausomai nuo skirtingų nacionalinių ar regioninių sąlygų, daugiau ar mažiau kelia šie teršalai: nuotekos, trąšos, sintetinės organinės medžiagos, nuosėdos, šiukšlės, plastikai, metalai, radionuklidai, naftos produktai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai. Didelė dalis iš sausumos atkeliaujančių teršalų, toksiškų, stabilių, besikaupiančių mitybos grandinėse, verčia ypatingai susirūpinti jūrų būkle.. Šiuo metu dar nėra numatyta pasaulinė programa, kaip mažinti jūrų taršą, kurią lemia sausumos šaltiniai.

17.19. Jūrų būklė blogėja ir dėl įvairiausios veiklos sausumoje. Gyvenvietės, žemės naudojimas, pakrantės infrastruktūra, žemdirbystė, miškininkystė, miestų plėtra, turizmas ir pramonė daro įtaką jūrų būklei. Ypatingą rūpestį kelia krantų erozija ir dumblėjimas.

17. 27. Spręsti nuotekų problemai valstybės pirmiausia turėtų:

(a) kurdamos ar peržiūrėdamos pakrančių ir gyvenviečių plėtros planus pasirūpinti nuotekomis;

(b) pagal nacionalinę politiką ir galimybes, taip pat tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, statyti ir eksploatuoti nuotekų valymo įrenginius;

(e) gerinti pirminį nuotekų, pakliūvančių į upes, upių žiotis ir jūrą, valymą ar remti kitus ypatingoms vietoms tinkamus sprendimus.

17.46. Valstybės įsipareigoja tausoti ir racionaliai vartoti jūrų gyvūnijos išteklius. Tam reikėtų:

(a) plėtoti ir didinti jūrų gyvūnijos išteklių galimybes tenkinant žmonių mitybos, taip pat socialines, ekonomines ir plėtros reikmes;

(e) saugoti ir gausinti nykstančias jūros organizmų rūšis.

18. Gėlo vandens išteklių kokybės ir tiekimo užtikrinimas: sisteminis požiūris į vandens išteklių plėtrą, tvarkymą ir naudojimą

18.35. Gėlo vandens ištekliai – visų bendras turtas. Ilgalaikei pasaulio gėlo vandens išteklių plėtrai ir tvarkymui būtinas sisteminis požiūris, atskleidžiantis gėlo vandens kokybę lemiančių elementų ryšius. Kai kuriuose pasaulio regionuose vis dar nesirūpinama galimu gėlo vandens išteklių praradimu, pablogėjusia vandens kokybe ir paviršinių bei gruntinių vandenų tarša. Daugiausia grėsmės upių ir ežerų vandens kokybei (priklausomai nuo sąlygų skirtumų) kelia netinkamai valomos buitinės nuotekos, nepakankama pramonės nuotekų kontrolė, žalingas poveikis upių baseinams (esant netinkamam pramonės įmonių išdėstymui), miškų naikinimas, nekontroliuojamos žemdirbystės teritorijos ir netinkami žemės ūkio metodai, padidinantys trąšų ir pesticidų išplovimą iš dirvos. Vandens ekologinės sistemos yra sutrikdytos – iškilo grėsmė gėlavandeniams organizmams. Kai kuriais atvejais vandens ekologines sistemas taip pat veikia žemės ūkio vandens išteklių plėtra, pavyzdžiui, užtvankų statyba, upių vagos keitimas, vandens įrenginiai bei drėkinimo sistemos. Erozija, nuosėdos, miškų naikinimas ir dirvos nuskurdinimas pagreitino žemės blogėjimą, o tvenkinių įrengimas kai kuriais atvejais blogai paveikė ekologines sistemas. Daugelis šių problemų kilo dėl aplinkai žalingo plėtros modelio, visuomenės kompetencijos ir išsilavinimo stokos paviršinių bei gruntinių vandenų išteklių apsaugos srityje.

18.38. Tvarkant vandens išteklius, atsižvelgus į vandens kokybės aspektus) reikėtų siekti trijų suderintų tikslų:

(a) išlaikyti ekosistemos vientisumą, vadyboje vadovautis ekosistemų išsaugojimo, įskaitant gyvūnijos išteklius, principu ir vandens telkinių baseinų ribose efektyviai saugoti jas nuo bet kokio nuosmukio;

(b) saugoti visuomenės sveikatą - būtina ne tik tiekti tinkamą geriamą vandenį, bet ir kontroliuoti ligų sukėlėjus vandenyje;

20.Ekologiškas pavojingų atliekų tvarkymas, nelegalaus jų gabenimo tarp valstybių prevencija

20.6. Bendras vadybos siekis – užkirsti kelią pavojingoms atliekoms susidaryti, tvarkyti atliekas taip, kad jos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai.

21. Ekologiškas kietųjų ir skystųjų atliekų tvarkymas

21.7. Neracionalūs gamybos ir vartojimo būdai sparčiai didina gamtoje nesuyrančių atliekų kiekius ir jų įvairovę. Jeigu taip bus ir toliau, atliekų kiekis iki šio šimtmečio pabaigos gali žymiai padidėti, o iki 2025 m. - išaugti keturis ar net penkis kartus. Prevencinis požiūris į atliekų tvarkymą, siekiant pakeisti gyvenimo stilių bei gamybos ir vartojimo būdus, būtų geriausia galimybė keisti dabarties tendencijas.

21.16. Mažėjant įprastų atliekų saugojimo vietų, griežtesnė atliekų kaupimo ir gamtoje neyrančių atliekų kiekio kontrolė, ypač išplėtotos pramonės šalyse, didina atliekų tvarkymo paslaugų kainas. Šio dešimtmečio pabaigoje jos gali padvigubėti ar patrigubėti. Kai kurie dabar naudojami atliekų tvarkymo būdai kelia grėsmę aplinkai. Kintant atliekų tvarkymo ekonominiams svertams, atliekų perdirbimas ir pakartotinas panaudojimas tampa finansiškai vis naudingesnis. Ateities atliekų tvarkymo programose didžiausią pranašumą turės išteklius tausojantis požiūris. Veikla turėti būti derinama su visuomenės švietimo programomis. Svarbu, kad atliekų perdirbimo ir pakartotino panaudojimo programose būtų įvertinta produktų, pagamintų iš antrinių žaliavų, rinka.

21.17. Šioje srityje reikėtų

(a) sustiprinti ir išplėsti nacionalines atliekų pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo sistemas;

(c) pasitelkti informacijos, technines ir atitinkamas politines priemones, kurios skatintų ir padarytų veiksmingas atliekų pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo programas.

22. Saugus ir aplinkosaugos požiūriu išmintingas radioaktyviųjų atliekų tvarkymas

Radioaktyviosios atliekos susidaro naudojant branduolinį kurą, taip pat panaudojant radioaktyviuosius branduolius įvairiose veiklos srityse (naudojant radionuklidus medicinoje, moksliniuose tyrimuose ir pramonėje). (…)

22.3. Šia programa siekiama užtikrinti, kad radioaktyviosios atliekos būtų saugiai tvarkomos, gabenamos, kaupiamos ir laikomos, nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai ir remiantis integruotu požiūriu į radioaktyvių atliekų tvarkymą ir saugumą.

3. Svarbiausiųjų Visuomenės grupių vaidmens stiprinimas

23. Įvadas

23.1. Vyriausybių nutarimų dėl siekių, strategijų ir priemonių visose „Darbotvarkės 21“ srityse įgyvendinimą lemia visų socialinių grupių įsipareigojimai ir suinteresuotas dalyvavimas.

23.2. Viena iš pagrindinių subalansuotosios plėtros prielaidų – plačiosios visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus. Be to, konkrečiame aplinkos ir plėtros kontekste kyla naujų dalyvavimo formų poreikis. Asmenys, grupės ir organizacijos taip pat turėt dalyvauti vertinant poveikį aplinkai ir priimant sprendimus, ypač galinčius paveikti bendruomenes, kuriose jie gyvena ir dirba.

Asmenims, grupėms ir organizacijoms turi būti prieinama su aplinka ir plėtra susijusi informacija, kuria disponuoja valstybės institucijos, taip pat informaciją apie gaminius ir veiklą, kuri gali žymiai paveikti aplinką, bei aplinkos apsaugos priemones.

25. Vaikų ir jaunimo vaidmuo siekiant subalansuotosios plėtros

25.2. Svarbu, kad viso pasaulio jaunimas aktyviai dalyvautų priimant sprendimus, darančius įtaką jo dabartiniam gyvenimui ir ateičiai. Greta intelektualinio indėlio ir bendradarbiavimo galimybių, jaunimas turi unikalias ateities perspektyvas, į kurias būtina atsižvelgti.

25.4. Tariantis su jaunimo bendruomenėmis kiekvienoje šalyje turėtų būti skatinamas jaunimo ir vyriausybės bendradarbiavimas visais lygmenimis ir sukurta sistema, teikianti jaunimui galimybų gauti informacijos ir pateikti savo pasiūlymų vyriausybės sprendimams, tarp jų – ir vietos „Darbotvarkės 21“ įgyvendinimą.

25.9. Vyriausybės pagal savo strategijas turėtų imtis priemonių:

(b) skatinančių bendradarbiavimą su jaunimo organizacijomis, kuriant ir vertinant aplinkosaugos planus ir programas arba plėtros problemas;

(f) įtraukiančių jaunimą ir jaunimo visuomenines organizacijas į jaunimui skirtų ugdymo ir informavimo programų kūrimą. Didesnei auditorijai sutelkti reikia naudoti formalius ir neformalius švietimo būdus. Pagalbą turėtų teikti valstybinės ir vietos žiniasklaida, nevyriausybinės, verslo ir kitos organizacijos.

Subalansuotosios plėtros partneriai: nevyriausybinių organizacijų vaidmens stiprinimas

27.1. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo formuojant ir įgyvendinant pilietinę demokratiją yra gyvybiškai svarbus.. Pasitikėjimas priklauso nuo jų atsakingo ir konstruktyvaus vaidmens visuomenėje. Formalios ir neformalios organizacijos bei visuomeniniai judėjimai turėtų būti pripažinti partneriai įgyvendinant „Darbotvarkę 21“. Pati nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų prigimtis lemia jų pilietinę misiją visuomenėje; todėl nepriklausomybė – svarbiausias nevyriausybinių organizacijų bruožas ir realios demokratijos prielaida.

27.5. Visuomenė, vyriausybės ir tarptautinės organizacijos turėtų sukurti priemones, įgalinančias nevyriausybines organizacijas atsakingai ir veiksmingai bendradarbiauti aplinkos atžvilgiu išmintingoje ir subalansuotoje plėtroje.

28. Vietos valdžios iniciatyva, įgyvendinant „Darbotvarkę 21“

28.1. Daugelio problemų, aptariamų „Darbotvarkėje 21“, priežastys ir sprendimai grindžiami vietine veikla, todėl rezultatą lems vietos valdžios dalyvavimas ir partnerystė. Vietos valdžia numato, įgyvendina ir naudoja ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę infrastruktūrą, kontroliuoja planavimą, rengia vietos aplinkos apsaugos politiką ir nustato taisykles, padeda įgyvendinti nacionalinę ir regioninę aplinkos apsaugos politiką. Vietos valdžia, esanti arčiausia žmonių, vaidina esminį vaidmenį informuodama, telkdama ir atstovaudama bendruomenę siekiant subalansuotosios plėtros.

28.3. Kiekviena vietos valdžia turėtų pradėti dialogą su piliečiais, vietos organizacijomis bei privačiomis įmonėmis ir priimti vietos „Darbotvarkę 21“. Konsultacijų ir sutarimų pagrindu vietos valdžios institucijos iš piliečių ir visuomeninių bei verslo ir pramonės organizacijų gautų informacijos, reikalingos geriausioms strategijoms sukurti. Konsultacijos didintų gyventojų kompetenciją subalansuotosios plėtros srityje. Vietos valdžios programos, politika, įstatymai bei nurodymai, siekiant „Darbotvarkės 21“ tikslų, būtų įvertinti bei modifikuoti. Šios strategijos taip pat gali būti panaudojamos teikiant vietinį, valstybinį, regioninį ir tarptautinį finansavimą.

30. Verslo ir pramonės vaidmens stiprinimas

30.5. Vis plačiau pripažįstama, kad technologiniuose procesuose neefektyviai naudojant išteklius, išsiskiria medžiagos, kurių neįmanoma perdirbti, susidaro atliekų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai; taip pat gaminami produktai, kurių po panaudojimo negalima perdirbti, o atliekos gali sukelti nepageidautiną poveikį. Esamas technologijas reikia keisti, panaudojant veiksmingas technines priemones, vadybos metodus ir patirtį, kuri sumažintų atliekas per visą produkto gamybos ir panaudojimo laikotarpį. Švaresnės gamybos koncepcija grindžiama optimalaus efektyvumo siekiu kiekviename produkto gamybos ir panaudojimo etape. Tai didintų įmonės konkurencingumą. augimą. . (…)

30.6. Vyriausybės, verslo ir pramonės įmonės, tarp jų – ir tarptautinės korporacijos, turėtų didinti išteklių vartojimo efektyvumą, pakartotinai panaudoti ir perdirbanti atliekas, mažinti produkcijos vienetui tenkančių gamybos atliekų.

30.17. Verslas – vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių naujoves, rinkos plėtotę ir gebėjimą reaguoti į iššūkius ir galimybes. Socialinei ir ekonominei valstybės plėtrai ypatingai svarbus yra smulkaus ir vidutinio verslo vaidmuo. Jis ženklesnis kaimo plėtroje, kuriant darbo vietas, nesusijusias su žemės ūkiu, ir suteikiant galimybių kurti moterų gerovę. Atsakingai plėtojamas verslas gali padėti efektyviau naudoti išteklius, mažinti riziką ir pavojų bei atliekų kiekį, išsaugant aplinkos kokybę.

30.18. Siūloma siekti šių tikslų:

skatinti verslininkų atsakomybę už gamtos išteklių tvarkymą ir naudojimą;
skatinti verslininkus jungtis subalansuotosios plėtros strategijoms įgyvendinti.

31. Mokslininkai ir technologijų kūrėjai

31.2. Mokslininkai, technologijų kūrėjai, pareigūnai, apibrėžiantys esmines veiklos kryptis, turėtų daugiau bendrauti siekiant įgyvendinti subalansuotosios plėtros strategijas remiantis pažangiausiomis žiniomis. Pareigūnai turi apibrėžti tyrimų gaires ir užtikrinti visaapimančią, atvirą mokslininkų ir technologijų kūrėjų rezultatų sklaidą; numatyti būdų tyrimus rezultatus ir jų pagrindu suformuluotas problemas pateikti atitinkamoms institucijoms, siekiant mokslo ir technikos žinias labiau susieti su strategijomis ir programomis. Dialogas padėtų mokslininkams ir technologijų kūrėjams numatyti tyrimų prioritetus ir siūlyti konstruktyvių sprendimų.

31.3. Siūloma siekti šių tikslų:

(a) plėtoti ir skatinti sprendimų priėmimo procesų atvirumą, aplinkos ir plėtros problemų spektrą, sudaryti galimybių visais lygmenimis bendradarbiauti mokslininkams ir technologijų specialistams bei sprendimus priimantiems pareigūnams;

(b) tobulinti mokslininkų ir technologijų specialistų žinių sklaidą, problemas aptarti su plačiąja visuomene, kad strategijos ir programos būtų geriau suformuluotos, suprastos ir paremtos.

32. Ūkininkų vaidmens stiprinimas

32.1. Žemdirbystei naudojama viena trečioji Žemės paviršiaus dalis -tai didelės pasaulio gyventojų dalies svarbiausioji veikla. Žemės ūkio veikla yra glaudžiai susijusi su gamta, papildydama ją atsinaujinančiaisiais ištekliais, nors tuo pat metu ją galima pažeisti per daug intensyviai eksploatuojant ir tvarkant.

32.5. Siūloma siekti šių tikslų:

(…)

(d) sukurti ar sustiprinti politiką, kuri remtų savarankiškas, mažai išteklių ir energijos reikalaujančias technologijas, pasinaudojant vietos praktika, ir numatyti kainodarą, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos kaštus.

4. ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

34. Ekologiškų technologijų perteikimas, bendradarbiavimas ir pajėgų stiprinimas

34.4. Būtina sudaryti sąlygas pasinaudoti ekologiškomis technologijomis ir perteikti jas, ypač besivystančioms šalims, skatinti bendradarbiavimą ir žinių perteikimą technologijų srityje bei ekonominio, techninio ir vadybinio potencialo plėtotę perduotas technologijas efektyviai naudoti ir tobulinti. (…)

34.1. Naudojant ekologiškas technologijas saugoma ir mažiau teršiama aplinka, visi ištekliai naudojami racionaliau, daugiau atliekų ir gaminių perdirbama, nesuyrančios atliekos tvarkomos aplinkai palankiais būdais.

35. Mokslo vaidmuo subalansuotojoje plėtroje

35.1. Šis skyrius skirtas mokslo vaidmeniui ir jo rezultatų panaudojimui, skatinant išmintingą aplinkos ir plėtros vadybą, kad žmonija galėtų išlikti ir toliau vystytis. Ši programa papildys specifinius reikalavimus, numatytus kituose „Darbotvarkės 21“ skyriuose. Mokslas turi teikti informacijos, būtinos aplinkosaugos ir plėtros strategijoms rengti, ir kriterijus sprendimams priimti. Svarbu gilinti mokslinį supratimą, tobulinti ilgalaikius mokslinius vertinimus, stiprinti mokslinę kompetenciją ir užtikrinti mokslo atitikimą kintančioms reikmėms.

35.4. Programos sritys, atitinkančios tarptautinės konferencijos „Mokslo aplinkai ir plėtrai Darbotvarkė 21“ (ASCEND 21) išvadas ir rekomendacijas, yra šios:

(a) stiprinti subalansuotosios plėtros vadybos mokslinį pagrindą;

(b) plėtoti mokslo žinias;

(d) plėtoti mokslo galimybes ir pajėgas.

35.5. Siekiant subalansuotosios plėtros, būtina numatyti perspektyvą, atsižvelgti į globalių pokyčių vietos ir regiono aspektus, panaudoti geriausias mokslo žinias ir patirtį. Plėtros proceso vertinimus reikia nuolat peržiūrėti, atsižvelgti į mokslo tyrimų rezultatus ir pasitikrinti, ar išteklių naudojimas sumažino poveikį Žemės ekologinei sistemai

35.10. Subalansuotajai plėtrai reikia gilesnių žinių apie Žemės potencialą ir procesus, nuo kurių priklauso ekosistemų egzistavimas. (…)

35.11. Vienas svarbiausių siekių – gerinti, plėtoti fundamentalų žmogaus veiklos ir gamtinių sistemų priklausomybės suvokimą, tobulinti analizės ir prognozavimo priemones, būtinas giliau suprasti įvairių plėtros alternatyvų poveikį aplinkai; (…)

36. Ugdymo, visuomenės informavimo ir kvalifikacijos tobulinimo plėtra

36.3. Švietimas, įskaitant formalųjį švietimą, visuomenės informavimą ir kvalifikacijos tobulinimą, pripažįstamas padedančiu žmogui ir visuomenei pilnai realizuoti savo galimybes procesu. Švietimas lemia subalansuotąją plėtrą, žmonių gebėjimų spręsti aplinkos ir plėtros problemas tobulinimą. Pagrindinis ugdymas yra mokymo apie aplinką ir plėtrą pamatas, kita vertus, pastarasis turėtų tapti esmine ugdymo dalimi. Ir formalusis, ir neformalusis švietimas yra būtini žmonių pažiūroms keisti, įgyti gebėjimams vertinti ir įprasminti subalansuotosios plėtros reikmes. Švietimas lemia aplinkosauginę kultūrą bei etiką, vertybes ir pažiūras, įgūdžius ir elgesį, netrikdančius subalansuotosios plėtros ir būtinus visuomenei veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus. Mokymas apie aplinką ir plėtrą būtų efektyvus, jei aprėptų fizinės-biologinės bei socialinės-ekonominės aplinkos dinamiką ir žmogaus tobulėjimą (taip pat ir dvasinį), būtų integruotas į visus mokymo dalykus, būtų naudojami formalūs ir neformalūs bei efektyvūs bendravimo būdai.

36.4. Pripažįstant, kad valstybės, regioninės ir tarptautinės organizacijos nustatys prioritetus ir įgyvendinimo planus pagal savo poreikius, politiką ir programas, keliami šie uždaviniai:

(c) siekti visoms žmonių grupėms prieinamo, susieto su visuomenės mokslais mokymo apie aplinką ir plėtrą nuo pradinės mokyklos iki brandaus amžiaus;

(d) skatinti aplinkos ir plėtros sampratų (tarp jų ir demografijos) integravimą į visas ugdymo programas, ypač svarbiausiųjų aplinkos ir plėtros problemų priežasčių analizę vietos sąlygomis; pasinaudoti naujausiais prieinamais moksliniais įrodymais ir kitais žinių šaltiniais, pabrėžiant visų lygmenų pareigūnų, priimančių sprendimus, kvalifikacijos tobulinimą.

36.5. Pripažįstant, kad valstybės, regioninės ir tarptautinės organizacijos nustatys prioritetus ir įgyvendinimo planus pagal savo poreikius, politiką ir programas, siūloma tokia veikla:

(c) valstybės skatinamos drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis įkurti šalies aplinkosauginio švietimo koordinavimo institucijas, atstovaujančias įvairiems aplinkosaugos, plėtros, švietimo, lyčių ir kitus interesams, skatinti partnerystę, kaupti išteklius, skleisti informaciją bei stiprinti tarptautinius ryšius. Šios institucijos padėtų sutelkti ir parengti įvairias gyventojų grupes ir bendruomenes, kad jos galėtų įvertinti savo poreikius, tobulinti įgūdžius, būtinus aplinkosaugos ir plėtros iniciatyvoms įgyvendinti;

(d) švietimo administracijai rekomenduojama, padedant bendruomenės grupėms ar nevyriausybinėms organizacijoms, remti arba steigti mokytojų, administratorių ir ugdymo organizatorių, taip pat neformaliojo švietimo darbuotojų parengimo ir kvalifikacijos tobulinimo programas, skirtas gamtos pažinimui, mokymo apie aplinką ir plėtrą metodams; pasinaudoti tinkama nevyriausybinių organizacijų patirtimi;

(e) atitinkamos valdžios institucijos privalėtų užtikrinti kiekvienai mokyklai pagalbą, kuriant moksleivių ir personalo aplinkosauginės veiklos planus. Mokyklos turi įtraukti moksleivius į vietovės ir regiono aplinkos būklės studijas, tarp jų – apie geriamąjį vandenį, sanitariją, mitybą, ekologines sistemas veiklą, siejančią šias studijas su tyrimais ir pagalba nacionaliniams parkams, laukinės gamtos rezervatams, gamtos paveldo vietovėms ir kt.;

(f) švietimo administracija turėtų remti patikrintus ugdymo metodus ir naujausių mokymo metodų plėtrą ugdymo pagrindams sukurti. Ji taip pat turi pripažinti vietos bendruomenių tradicines ugdymo sistemas.

36.8. Dėl netikslios ir nepakankamos informacijos stokojama supratimo apie bet kurios žmogaus veiklos ir aplinkos ryšį. Besivystančioms šalims ypač trūksta tinkamų technologijų ir ekspertizės. Būtina skatinti visuomenę domėtis aplinkos ir plėtros problemomis ir dalyvauti jas sprendžiant, skatinti asmeninę atsakomybę už aplinką, didesnę subalansuotosios plėtros motyvaciją ir įsipareigojimus.

36.10. Pripažįstant, kad valstybinės, regioninės ir tarptautinės organizacijos nustatys prioritetus ir įgyvendinimo planus pagal savo poreikius, strategiją ir programas, siūloma tokia veikla:

(c) valstybinės ir regioninės organizacijos turėtų būti skatinamos teikti visuomenei informaciją apie aplinką ir plėtrą, tobulinti visų grupių, privataus sektoriaus ir ypač sprendimus priimančių pareigūnų kompetenciją;

(d) valstybės turėtų skatinti visas institucijas, ypač mokslo tyrimų tyrimų, tobulinti savo kompetenciją. Visoms auditorijoms skirta informacinė medžiaga turi būti grindžiama naujausiomis prieinamomis mokslo žiniomis, tarp jų – gamtos, psichologijos ir visuomenės mokslų, atsižvelgiant į estetikos ir etikos aspektus;

(h) valstybės privalo skatinti nevyriausybines organizacijas plačiau dalyvauti sprendžiant aplinkos plėtros problemas, panaudoti bendras informavimo iniciatyvas ir skatinti partnerystę.

40. Informacija sprendimams priimti

40.1. Siekiant subalansuotosios plėtros kiekvienas žmogus yra informacijos plačiąja prasme vartotojas ir teikėjas. Informacija aprėpia duomenis, apibendrintą patirtį ir žinias. Informacijos poreikis auga įvairiuose lygmenyse – nuo aukštesniojo rango nacionalinio ir tarptautinio masto pareigūnų iki plačiosios visuomenės ir atskirų asmenų. Užtikrinti informacija pagrįstų sprendimų priėmimą reikėtų:

(a) papildyti trūkstamus duomenis;

(b) gerinti informacijos prieinamumą.

40.4. Plačiai vartojami rodikliai (tokie, kaip bendras nacionalinis produktas (BNP), asmeniniai ištekliai ar taršos srautai) negali būti naudojami subalansuotajai plėtrai vertinti. Įvairių sektorių – aplinkos, demografinių, socialinių ir plėtros – sąveikos vertinimo metodai nėra pakankamai tobuli arba nėra taikomi. Subalansuotosios plėtros rodikliai turi būti tobulinami, kad būtų galima jais remtis priimant sprendimus visais lygmenimis ir užtikrinant aplinkos bei plėtros pusiausvyrą.

40.17. Jau yra sukaupta pakankamai duomenų ir informacijos, kurią būtų galima panaudoti subalansuotosios plėtros tikslams. Problema – tinkamai apdorotos informacijos suradimas/pateikimas reikiamu laiku.

40.18. Daugelyje (ypač besivystančių) valstybių informacija nėra tinkamai tvarkoma dėl finansinių išteklių, kvalifikuotų žmonių stokos, jos prasmės neįvertinimo ir egzistuojančių informacijos šaltinių nežinojimo.. Net ten, kur informacijos yra sukaupta, ji gali būti sunkiai pasiekiama dėl techninių priemonių stokos ar didelių kaštų (ypač jeigu informacijos nėra šalyje ir ją galima gauti tik komerciniais pagrindais) ji gali būti sunkiai pasiekiama.

40.22. Šalys ir tarptautinės organizacijos turėtų peržiūrėti ir sustiprinti informacijos sistemas bei paslaugas su subalansuotąja plėtra vietiniu, apskrities, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu susijusiose srityse. Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į turimos informacijos pateikimą tokia forma, kuri būtų patogi naudoti priimant sprendimus ar informuoti pasirinktas tikslines grupes. Turi būti tobulinamos arba kuriamos priemonės mokslinių ir socialinių ekonominių tyrimų rezultatams pateikti taip, kad jie būtų tinkami planuoti ir visuomenę informuoti. Turėtų būti naudojamos ir elektroninės, ir neelektroninės laikmenos.

Darnus vystymasis - kas tai?

Temos

Darbotvarkė 21