Temos
Biologinė ir kraštovaizdžio įvairovė
Natūraliose ekosistemose (miškų, pievų, šlapžemių, kalnų, upių, ežerų, jūrų) yra didžioji Žemės gamtos įvairovės dalis. Pasaulyje natūraliai nuolat atsiranda naujos ir išnyksta nesugebėjusios adaptuotis augalų ir gyvūnų rūšys. Tačiau biologinės įvairovės mažėjimą ženkliai pagreitina žmogaus ūkinė veikla. Viena svarbių prielaidų pasaulio biologinei įvairovei išsaugoti –1992 metais Rio de Žaneire pasirašyta Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencija.
Biologinės įvairovės išsaugojimas įmanomas saugant ne atskiras rūšis, o joms egzistuoti būdingas ekosistemas. Vienas iš plačiausiai taikomų ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo apsaugos būdų yra saugomų teritorijų steigimas. Atsižvelgus į mokslininkų rekomendacijas, dabar nesiekiama kurti gamtos rezervatų, kuriuose atsisakoma bet kokios žmonių veiklos. Biologinei įvairovei saugoti įsteigtose teritorijose reikia palaikyti įprastą žmonių veiklą (šienavimą, galvijų ganymą ir kt.), kuri būtų derinama su aplinkos apsaugos reikalavimais.
Ekosisteminis požiūris
Ekologinės sistemos gyvieji organizmai su savo aplinka sudaro vieningą sistemą, kurios komponentus sieja daugialypiai ryšiai, lemiantys nenutrūkstamą medžiagų ir energijos apykaitą. Stabilius ekosistemos ryšius gali sutrikdyti rūšių išnykimas ar naujų atsiradimas, taip pat dėl žmogaus antropogeninės veiklos pakitę medžiagų srautai.
Ekosisteminis požiūris reiškia, kad ekosistemos funkciniai ryšiai analizuojami laikant žmones ir jų veiklos sąlygotus pokyčius neatsiejama ekosistemos dalimi. Laikantis šio požiūrio, siekiama pusiausvyros tarp biologinių išteklių saugojimo ir jų naudojimo socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti. Į galimą žmogaus veiklos poveikį ekologinei pusiausvyrai svarbu atsižvelgti rengiant ir įgyvendinant žemės ūkio, kaimo plėtros, turizmo ir kitas strategijas.
Kultūrų įvairovė
Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus gyvena kultūrinės, etninės ir kalbinės įvairovės sąlygomis. Svarbu suprasti ir vertinti įvairių tautų kūrybinių idėjų, patirties, tradicijų raišką – literatūroje, muzikoje, scenos ir vizualiuose menuose. 1972 m. pritardamos Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijai, valstybės įsipareigojo bendradarbiauti ir prisiėmė atsakomybę saugoti žmonijos paveldo vertybes. Materialiojo, žodinio ir nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimas ateities kartoms priklauso nuo visų visuomenės grupių švietimo ir aktyvaus dalyvavimo.
Kita vertus, atsižvelgdami į dabarties iššūkius, privalome laiduoti savo tautos ir krašto kultūros tapatumo išsaugojimą, tęstinumą, nuolatinį kūrimą, o sykiu puoselėti jos atvirumą ir kultūrų dialogą. Globalizacijos sąlygomis bendradarbiavimas su įvairių kultūrų žmonėmis ir tolerancija jų vertybinėms nuostatoms yra vienas pagrindinių žmogaus gebėjimų.
Klimato kaita
Klimato pokyčiai tampa viena svarbiausių dabarties globalių problemų. Kyla pasaulinio vandenyno lygis, tirpsta ledynai, keičiasi temperatūros ir drėgmės režimas, daugėja ekstremalių orų. Šie pokyčiai turi tiesioginės ir netiesioginės įtakos gamtos ekosistemoms ir žmogaus sveikatai.
1992 m. Rio de Žaneire pasirašyta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija, kuria pasaulio valstybės įsipareigojo mažinti klimato kaitą sukeliančių šiltnamio dujų emisiją. Papildomi įsipareigojimai įteisinti konvencijos Kioto protokole 1997 m.
Europos Sajungos valstybės numatyto įgyvendinti klimato kaitos ribojimo priemones, mažinti sąnaudas dėl jos ir neigiamą poveikį visuomenei ir aplinkai. Būtina didinti energijos vartojimo efektyvumą, iškastinį kurą keisti atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais, vartoti daugiau biokuro, mažinti šiltnamio dujų emisijas transporte ir aviacijoje, plėtoti visuomeninį transportą, atlikti susijusius mokslinius tyrimas ir visuomenės švietimo programas.
Įmonių socialinė atsakomybė
Įmonių socialinė atsakomybė – savanoriška verslo įmonių iniciatyva prisidėti prie darnaus vystymosi. Socialiai atsakingos įmonės sprendžia ne tik ekonomikos plėtros, bet ir socialines bei aplinkos apsaugos problemas, bendradarbiaudamos su valdžios ir mokslo institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis.
Socialiai atsakingos įmonės nuo 1999 m. gali prisijungti prie Jungtinių Tautų iniciatyvos – Pasaulio susitarimo. Jos savo strategiją ir įmonės kultūrą grindžia 10 principų, kurie aprėpia 4 sritis: žmogaus teises, darbuotojų teises, aplinkos apsaugą ir kovą su korupcija (daugiau informacijos – tinklapyje www.undp.lt).
Socialiai atsakingos įmonės vadovaujasi savo etikos kodeksu ir kasmet visuomenei pristato pažangos ataskaitas. Be to, įmonės rūpinasi, kad jų vartojamos prekės ir paslaugos tenkintų sąžiningos ir etiškos prekybos reikalavimus: remia smulkius gamintojus, tas įmones, kurios rūpinasi aplinkos apsauga, gerbia savo darbuotojų ir vietos bendruomenių teises ir kt.